Šarkinas prisidėjo prie dirbtinio krizės sukėlimo

“O parama kartais būdavo labai gražiai užmaskuojama. Pavyzdžiui, kai visa Europa jau didino bankams privalomojo atskaitymo rezervą iki 8 proc., R.Šarkinas (ankstesnis Lietuvos banko vadovas – red. past.) staiga sumažino reikalavimus minėtam rezervui iki 6 proc. Dėl to bankuose išsilaisvino milijardai litų, bet nė vienas centas nenukrito smulkiajam ir vidutiniam verslui kredituoti, o pinigai buvo skubiai pervesti į patronuojančias bendroves. Taip vien 2008-ųjų viduryje Skandinavijos bankai iš karto persivedė iš Lietuvos 2 mlrd. litų.” Citata iš straipsnio http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/verslas/milijardai_paaukoti_aferai/,print.1

Štai įrodymas, kaip buvęs Lietuvos Banko vadovas nusikalstamai veikė privačių interesų labui. Jei būtų politinė valia, už krizę atsakingi asmenys būtų pasodinti už grotų. Toks veiklos modelis, kuomet sukeliamos krizės, yra klasikinis. Iš pradžių išpučiamas finansinis burbulas, o po to dirbtinai sumažinamas rinkos kreditavimas ir įvyksta krizė, kurios metu griaunama šalis. Prie šio griovimo itin prisidėjo buvęs Lietuvos banko vadovas.

Oligarchai nerimsta – Vyriausybės rankomis planuojama įgyvendinti rezervinių valstybės miškų privatizavimą

Dar prieš keletą metų spaudoje paskelbti suinteresuotųjų grupių ateities planai privatizuoti miškus. Sulaukus rimto pasipriešinimo iš visuomenės pusės, miškų privatizacijos planai buvo paslėpti nuo viešo svarstymo, kadangi nelabai kas nori atiduoti oligarchams nacionalinį Lietuvos turtą. Sprendžiant iš paskutinių naujienų, visgi išdavikų atsirado, kas blogiausia – pačioje Vyriausybėje.  Nuo šiandien žiniasklaidoje pasirodė keletas pranešimų apie LR Vyriausybės ir JAV bei Izraelio žydų marionetės Bubilo ketinimus privatizuoti rezervinius miškus aukciono būdu.

http://iq.lt/titulinis/rezerviniai-miskai-ruosiami-parduoti/

Rezerviniai miškai nėra tie visi valstybiniai miškai, kuriuos norėtų atimti iš tautiečių godi oligarchinė kiaulė, nupenėta liberalistiniu šlamštu ir paskiepyta nuo meilės Lietuvai. Tačiau tas dalis siekia 135 000 ha arba daugiau nei 6% miškų bei 2% visos Lietuvos teritorijos. Galbūt suskaldant grandiozinį planą į keletą smulkių dalių bus galima apgauti Lietuvos pilietį ir įgyvendinti tvarką, panašią Latvijoje.

Kodėl rezervinių miškų privatizavimas nebuvo įtraukas į konservatorių rinkiminę programą? Ar piliečiai jiems suteikė teisę privatizuoti miškus? Jei atsakymas ne, tai ar Vyriausybė turi legitimumo teisę vykdyti tokius sprendimus be rinkėjų valios? Iš karto peršoksiu prie to, kad esant tiesioginei demokratijai tai būtų neįmanoma, nes politikai būtų tik piliečių tarnais, bet ne visagaliais valdovais, kuriems neįdomi visuomenės valia.

Kodėl negalima privatizuoti rezervinius miškus? Pirma, tai Lietuvos žmonių nuosavybė ir nebent jų valia atsispindėtų sprendime dėl miškų pardavimo. Antra, miškai – didelis energetinių žaliavų šaltinis ir tik urėdijos galėtų tinkamai juos pasisavinti ir paskirstyti centrinio šildymo katilinių tinklui, o valstybė – efektyviai ir pigiai juos administruoti ir panaudoti. Efektas – pigi šiluma gyventojams, apeinant oligarchinių monopolijų tinklą, kuris tiektų biokurą. Trečia, privatininkai neturi tinkamos kompetencijos tvarkyti miškus, nes jie žiūri tik į pelną ir miškus perka ne miškų mokslus baigęs žmogus, o oligarchas. Ketvirta, mažėjant valstybiniam turtui reikia ieškoti papildomų šaltinių į biudžetą – dėl šios priežasties nuolatos didinami mokesčiai privačiam sektoriui. Valstybė, turėdama pakankamai turto, galėtų didžiąją dalį pajamų užsitikrinti tokiu būdu, neperkeliant naštos ant eilinių mokesčių mokėtojų.